Tea & Cookies

Pastarosios dienos man tragiškos. Norisi bėgti prie jūros, bėgti kur nors, kur nieko nejusčiau, kur nieko nebūtų. Norisi grįžti dvejais metais atgal, kad niekad nieko nebūtų įvykę, arba bėgti pirmyn, kad nieko jau neatsiminčiau. Norisi užsipudruot smegenis, tačiau tai nebe taip lengva. Kai buvo blogai po Kalėdų pasinėriau į knygų skaitymą. Tačiau dabar dar blogiau, o priedo, reikia parašyt lietuvių kalbėjimo planą. Esmė ta, kad galėčiau ramiai skaityt visiškai nemąstydama, o dabar.. Kovoju tarp pareigos jausmo eit rašyt ir belekokio skausmo viduj, o dabar jau ir išorėj. Jeigu einu rašyt - mąstau, o kai mąstau tai save viduj žaloju. Todėl ir sėdžiu, kaip psichinė - vėpsau į langą iki galiausiai nusprendžiau parašyt čia - gal bent kiek geriau bus.

Pusvalandis po dušu, stovint ir verkiant padėjo. Tikiuosi, jog išeis parašyt planą kalbos. Greičiausiai, kad ir parašymas R. padėjo. Vis priartėjau prie savo malonaus spyrio į dubcę. Priartėjau - labai jau optimistiškai čia pavartojau..

Vasaris keistas mėnuo man. Priedo, ypatingas. Šis vasario mėnuo yra mano dvejų metų lindyhopo šokimo sukaktis. Taip pat vasarį - šv. Valentino diena, kuri anksčiau buvus tokia nuvalkiota ir užknisanti savo širdelėmis nulipintais drabužiais, šiais metais įgavo kitokį atspalvį. Gal jau pribrendau tą amžių, kai vėl džiaugiesi vaikiškais dalykais. Arba gal man tiesiog stogas truputi pavažiavęs. Nes kažkodėl tos širdelės įgauna daug didesnę prasmę, kai jų negauni krūvom - tada supranti, jog gera buvo gauti jų ir daugiau. Bet net ir tos kelios, vis tiek priverčia nuoširdžiai džiaugtis. Dar šis vasaris, tiksliau Valentino diena, buvo ypatinga mano telefono įkritimu į tualetą. Visai nejuokinga, tiesą pasakius. Tačiau esu labai laiminga, jog jis dabar gerai veikia, na gal išskyrus kad lemputė visą laiką šviečia, bet štai tos pačios Valentino dienos širdutės užklijuotos krūvoj apsaugo nuo tos lempos.

Nedaug man šis vasaris davė, tačiau man daug nereikia. Turiu mylimą vaikiną, mylimą šuniuką, o ir tėvas išvažiavo. Pagaliau vėl ramuma namuos. Na gerai, šis vasaris, kuris dar tik įpusėjo, visgi labai geras.

Šiandien buvau kine. Viena. Keista vėl prisiminti tą jausmą, kai eini kažkur viena, neskubi, ramu visai. Gera buvo žinoti, jog viena neišprotėčiau, na gal tik truputi. O ir sąvoka “viena” nėra visiškai tiksli. Prieš mane sedėjo L., kurį tikrai pažįstu - esu šnekėjus ir buvus drauge daugiau nei valandą, o už manęs G., kuria kažkada žavėjausi, galbūt ir dabar dar truputį žaviuosi.

Kodėl išvis ėjau į kiną? Todėl, kad vakar pusantros valandos varčiausi ir negalėjau užmigti, todėl šiandien buvau per daug pavargusi ir labai laaaaabai tingėjau eiti piešti ir tris valandas stovėti. Nors visai pasiilgau piešimo, tačiau stovėjimas iškart atgrąsė. O kinas buvo puiki vieta praleisti porą valandų, pasėdėjau ramiai, pažiūrėjau filmą ir dar popkornų pavalgiau.

Žiūrėjau “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe”. Namie peržiūrėjau ką šiandien rodo kine, kas mane bent kiek domintų ir nebūtų gaila leisti pinigus. Pasirodo, nelabai ir yra kas mane domintų. Arba truputėlį per vėlai pažiūrėjau repertuarą ir geri filmai buvo parodyti iki keturių. Taigi pats filmas man patiko, tačiau kai išeidinėjau iš salės, merginos už manęs pareiškė, jog filmas labai blogas ir neįdomus. Tada susimąsčiau, kad tiesą pasakius, išliekamosios vertės jis kaip ir neturi, pagrindinės minties taip pat. Tačiau aš šiandien ne to ėjau į kiną. Man patiko, kadangi aktoriai buvo gražūs, rūbai buvo įdomūs, priedo, gražus garso takelis. O juk to realiai man ir reikėjo šiandien - grožėtis.

Ir štai tuojau turėtų ateiti mano mylimasis R., kuriuo žadu grožėtis likusią vakaro dalį.

Dovanų pirkimas yra kaip tik tas metas, kai supranti kiek gerai pažįsti žmogų. Na arba kokio lakumo tavo fantazija.

Lengviausia dovanas kritikuoti. Kai jos jau būna nupirktos/padarytos. Šiais metais mano pusbrolis su mergina Kalėdoms išvažiuoja, todėl mama nusprendė padovanoti jam dovaną anksčiau. Mano mylimajam pusbroliui dvidešimt metų, o ir charakterio jis santūraus bei protingo. O mama nusprendė jam padovanoti triūsikaičius su triušiu. Viskas dar būtų humoro formoj, jeigu jie nebūtų skirti 150cm žmogui, nuo dešimties iki vienuolikos metų vaikui. Na tiesiog nesusimąstė - visiems tikrai pasitaiko. Tada mama nusprendė, jog jo merginai taip pat reikia ką nors padovanoti. Ir sumąstė, jog tai turi būti pudra. Šioje vietoje drįstu jums priminti, jog mano rimtas pusbrolis išsirinko rimtą merginą, kuri nesidažo. Nė kiek. O pudra yra vienas iš didžiausių dažų, kokius aš matau galimybę naudoti. Taigi, po inirtingų mano prieštaravimų, padovanojo dvi knygas.

Poryt savo klube mainomės dovanomis. Kai realiai pagalvoju, nė velnio nepažįstu to žmogaus - nežinau kuom domisi, ką veikia laisvalaikiu. Tačiau tas pažinimas vis tiek liktų savotiškas. Net savo meilę, su kuriuo jau daugiau nei metus sieju gyvenimą, nepilnai pažįstu. O juk dienas ir naktis praleidžiu su juo. Kai nežinai ką dovanoti, lieka pasikliauti fantazija. Tačiau ji tyli. O juk jau pusantrų metų aš ją kutenu, kad tik pradėtų skleistis.

P.s.: berašant šį įrašą sugalvojau ką dovanoti. Tačiau tą patį maniau ir šiandien ryte. Todėl ryt bus tas “džiugus” traukimas į parduotuves ir ieškojimas dovanų. Kad Kalėdų Senelis galėtų jas atskraidint.

Labai džiaugiuosi, kad minčių negalima skaityti. Nes dauguma mano, kad aš mielas geras žmogus, nesikeikiu, nerūkau, negeriu. Dėl pastarųjų dviejų žmonės daugmaž teisūs, tačiau dėl pirmojo..

Einu aš iš mašinos namo ir kad keikiu visą pasaulį. Viską. Baisiausiais rusiškais keiksmažodžiais, nors net jie pilnai neišreiškia mano savijautos. Ir žinoma jie lieka mintyse.

Jau nuo penktos pamokos mano veide pasirodydavo akmens vertos išraiškos. Ir dar pradėjo skaudėt širdį/plaučius arba krūtinės raumenis. Greičiausiai plaučius, kadangi truputi acetono šiandien pauosčiau, na ir, žinoma, grafikoje dar pakvepavau rūgšties, acetono, žibalo, dažų. Vėliau labai džiaugiausi, jog lauke šalta. Nes vos tik pagalvodavau kokias šūdinas mintis - veidas užšaldavo. Taip ir nepravirkau nė karto.

Apibendrinant galiu rėžti, jog šita diena mano viduj buvo kančia. Todėl einu kuo greičiau ją baigt. Labanakt.

Man jau Kalėdos. Su pussesere parašėm laiškučius Kalėdų seneliui, kuriuos išsiuntėm pro mano stalčiaus plyšį, daug kur kvepia mandarinais ir jau jų valgiau bei šiandien mokykloj jau repetavom Kalėdines dainas.

Man patinka kapinės vėlinių naktį, tik gaila, kad šiais metais nenuėjau pasigrožėt. Gaila, nes žmonės savo kapais taip intencyviai rūpinasi tik per Vėlines, todėl teks laukti kitų metų. Nors tiesą pasakius, niekad nebandžiau nueit paprastą vakarą pažiūrėt. Gal kada reiks įsitikint.

Man nesiseka piešt eskizų namie, o gal per mažai prisėdu. O penktadienį ryte tapybos peržiūros. Vis dar nebaigiau dviejų darbų ir nepaspartavau nė vieno. Vakar sakiau, kad negaliu pjaustyti popieriaus, nes neturiu peilio (su žirklėm kreivai) ir neturiu gerų klijų (bijau, kad atlips). Šiandien pykstu, kad nenuėjau nusipirkt. Ryt reiktų prisiverst. Dar reiktų prisiverst eit į “Insanitus”, neesmė, kad brangu ir neturiu ką rengtis.. O jeigu neturiu ką rengtis - reikia nueit paieškot po Humaną kokio megztinio gražaus. Ir diržo. Ir prasideda. Išvis, suknistumas.

Galiausiai šiandienos atradimas “The Ball & Chain”.

Gero vakaro, Adė

Šios atostogos buvo vienos blogiausių mano ne itin ilgame gyvenime. Aš labiau pavargau nei pailsėjau, o pastarosios pora dienų, ir dar kelios atostogų buvo tikra beprotybė.

Man pasakė, kad tapau piktesnė. Piktumas yra atsakas į skausmą. Šį kartą pasitaikė man toks skausmas, kurio net nesupratau, kad jaučiu, arba jau buvau sugebėjus užgniaužt nespėjus pilnai susivokt. Skaudėjo širdį, skaudėjo kūną. Kaip galėjo abu iš karto? Žinot tas fobijas, su kuriomis susidūrus paskausta? Tarkim aš išsigandus visada stengiuos susitraukti, riestis į kamuoliuką arba uždengti ir suspausti pilvą. Pradžioje, kol dar nepripranti, skauda realiai, skauda laikyt tą pilvą, visą laiką jaučiu neramumą, kuris atsiliepia ir kūnui. O širdį skauda suprantant, jog kitas žmogus to nori, nors ir žino, kad tau baisu. Tačiau su tuo galiausiai susitaikoma. Dar viena priežastis, kodėl galėjau tapt piktesne - jau ilgai nerašiau į blogą. Geriau pagalvojus tai juk būdavo vieta kur išsiliedavau, ir nors dažnai mano išsiliejimai man atsiliepdavo, lyg būdavo geriau.

Todėl tikiuos, jog šiandien (pirmadienį) bus nauja diena, ir viskas bus gerai. Aš nebebūsiu tokia pikta, vaikinas nebebus toks maištingas ir mes vel eisim kartu valgyt bei miegot pietų, po neišmiegotų dienų mokykloj.

Rašyta naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Adė

Jau seniai supratau, jog atskleisti savo jausmus yra blogai, na bent jau vaikinui. Tačiau vis bandydavau ir bandydavau ir vėl paneigt tą teiginį. Ir, kaip bebūtų nekeista, nudegdavau. Kiekvieną kartą, kai pasakydavau ką jaučiu (čia kalbu platesne prasme, nei “aš tave myliu”) gaudavau žiaurų atsaką atgal. Prireikė daugiau nei poros kartų, kad jausmų nebesakyčiau. Na bent jau tam žmogui tiesiogiai. Ir dabar, galvą apėmus dar vienai šūdinai minčiai, aš nebekalbu. Tik besimaldama guliu lovoj ir mąstau, kaip gerai būtų apsipūst ir susimiglot. Tada būtų ramu.

Įdomu, ar ilgai dar tversiu tiesiogiai neišreiškus savo jausmų. Šiuo metu jau tveriu apie 15 minučių.

Man patinka rudenio vakarai. Nes anksti būna tamsu, tačiau dar nebūna vėlu. Gali grožėtis dangumi, žmonėmis arba jų nebūtimi gatvėse, spardyti nukritusius geltonus lapus ir šypsotis lyg beprotė, juk tamsu.

Man patinka kalbėti. Kai buvau mažesnė Motutė mane pravardžiuodavo čiauškute. Ir šiaip visi žino, jog man patinka šnekėti. Tiesiog bla bla bla, tačiau kartais kalbu ir protingai. Vieną kartą, kai vaikščiojau Palangoje ir variau savo bla bla bla, man pasakė “Ade, gali patylėt?”. Tai buvo pasakyta nepiktybiškai, greičiau švelniai, ir tai išmokė mane, jog tyla nėra blogas dalykas, ji gali būti netgi jauki. Tačiau aš ir toliau dažnai kalbu.

Dar mėgstu arbatą. Tik dabar įgijau blogą įprotį - tingiu ją darytis. Negaliu tvirtai teigti, kad kaltas rutinos sulaužymas “grįžti - nusiplauti rankas - pripilti vandens į virdulį ir užkaisti - prisidėti arbatžolių - užpilti - geri”, tačiau galimybė yra. Ir dar man patinka ją gerti ir su kitais mylimais žmonėmis. Todėl visada jiems pasiūlau arbatos, na bent pasiūlydavau iki kol pripratau prie atsakymo “ne”.

Ir dar, man patinka būti gerbiamai. Ir mylimai. Bei mylėti. Tačiau tai lengviau paaiškinti su nemėgimais. Aš nemėgstu, kai mano nuomonės nelaiko rimta tik todėl, kad man 16; aš jaunesnė; kartais esu nusišnekėjus; nesutampa su jūsų. Ir nemėgstu, kai man diena iš dienos skiedžia, jog aš nieko nedarau, kad tą savo meilę įrodyčiau. Jau esu sakius ir ilgai sakysiu: geri darbai, kuriuos darome, kad kitų gyvenimai būtų geresni, dažniausiai lieka nepastebimi. Mūsų visų gerovei. O jeigu net parodai tą darbą, jis bus neigiamas kaip geras, dėl vienam tam žmogui žinomų priežasčių.

Man patinka gyventi. Vien tam, kad išsiaiškinčiau, kaip padaryti žmones laimingais pačiai labai nenukenčiant. Na, žinoma, ir dėl kitų priežasčių.

Kiekvienas turime savų, neišsipildžiusių svajonių. O gal tiesiog mažų svajų, kai eidamas vakare namo galvoji, kas galėjo būti kitaip, kas galėtų būti kitą kartą, koks apsipatenkinęs būsi ir panašiai.

Eidama namo buvau sukurpus patį gražiausią, patį mieliausią prašymo laišką apie kokį tik esu mąsčius. Tačiau bėgant valandoms, o vėliau užteko ir minučių, supratau, jog tai maža, namo einant sukurta, neišsipildžiusi svaja. Dar viena. Geriausias šis laiškas todėl, kad niekada nebuvo užrašytas. O dabar atsimenu tik jo pabaigą, tačiau ir tą po nakties užmiršiu.

Lengva savo svajas užmiršti, jų būna bent po dešimtį per dieną, jeigu vaikštai vienas. Man būna dienų, kai daug vaikštau viena. Ypač kai išsikrauna ausinukas.

Man nepatinka girdėti savo nelinksmas mintis. Bet man patinka miestas naktį. Kada nors žiemą gausit įrašą apie tai.